2017.11.18 04:59:28
Narių Apklausa
Kokia žymiausia pasaulio kompanija?





















Kad galėtum balsuoti, turi prisijungti.

Apklausų Archyvas
Prisijungti
Vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai Slaptažodį?
Prašyk Naujo!.
Prisijungę Vartotojai
· Prisijungę Svečiai: 2

· Prisijungę Nariai: 0

· Iš Viso Narių: 2,720
· Naujausias Narys: JeffreyGeerjexT
J.Čičinskas. Pamokantis tolimos šalies pavyzdys (2011-12-30)
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/jcicinskas-pamokantis-tolimos-salies-pavyzdys.d?id=53402801

Štai ir baigiasi 2011-ieji. Viena vertus, neblogi buvo metai, nuobodu nebuvo. Kaip ir ankstesnių kadencijų metais, galėjom į valias peikti ir kritikuoti valdžią, tyčiotis iš jos ir jai pagrūmoti. Pelnytai, žinoma.

Kita vertus, gal kiek ir pavargom, grumdamiesi su nežinia už kokias nuodėmes mums paskirta Vyriausybe, triūsdami savo versluose, kuriuose nieko neįmanoma uždirbti, ir dar mokėdami valdžiai mokesčius, bet nieko už tai negaudami. Ir dar tokioje aplinkoje, kai visur visi vagia, kyšininkauja, o pastaruoju metu ir paleistuvauja.

Gal dėl to visuotinio aktyvumo ir įkarščio praslydo pro mūsų dėmesį analogiški įvykiai Lietuvijoje. Negirdėjot? Tai nedidelė sala Ramiajame vandenyne, irgi turinti nepriklausomybę ir su savo ekonomika besitvarkiusi savarankiškai. Kas dar įdomiau – jos plotas visai toks pat kaip Lietuvos, ir joje taip pat gyvena apie tris milijonus žmonių. Net klimatas panašus, nes sala gan arti Antarktidos žemyno. Panašumą dar labiau sustiprina faktas, kad joje nėra nė lašo naftos ir nė litro gamtinių dujų.

Bet gi koks didžiulis skirtumas buvo tarp jų ir mūsų!

Mūsiškė valdžia – ir Parlamentas, ir Vyriausybė ...., ne aš geriau nedraskysiu neužsivėrusių žaizdų nei sau, nei jums, nebeskaudinsiu širdies, metams baigiantis ėmęs vėl pasakoti apie naktinius mokesčių perversmus, siaubingus manevrus energetikoje, apie visiškai neaiškius darbus oro ir jūrų uostuose, aukštojo mokslo mažne išsprogdinimą vadinamosios „reformos“ būdu, tiesiog žmogėdriškus planus pensininkų atžvilgiu ir slaptą emigracijos skatinimą, ruošiant, tikriausiai, erdvę kažkokiems didelius kyšius davusiems kiniečiams ar indams. Jau buvome bepatikį, kad daugiau neturėsim tokių vyriausybių, kurios nuveda mus į krizę ir štai – vėl turime valdžią, sugebėjusią pasukti vairą taip, kad 2011-ais atsidūrėme beveik 2006 metų lygyje.

Atsimenat, kaip gyvenome 2006 metais? Siaubas!

O Lietuvijoje kaip? Lietuvijoje visiškai kitaip. Skyrėsi jau patys rinkimai. Jei mes į savąjį parlamentą išsirinkom daugiausia savanaudžius, cinikus, nemokšas, pasitelkėm šiek tiek sukčių ir vagių, tai salos žmonės išrinko į valdžią pačius geriausius savo tautos atstovus.

Mūsiškiai išrinktieji suformavo Vyriausybę, sudarytą, dovanokit už tiesų žodį, iš absoliučių neišmanėlių, viską darančių atvirkščiai nei derėtų, nesyk specialiai pasistengiančių, kad būtų blogiau dirbantiems žmonėms, verslininkams, pensininkams ir net teisininkams. Lietuvijoje gi vyriausybę sudarė geriausieji iš išrinktų geriausiųjų. Todėl tenai, kaip ir derėjo, gynybos ministerijai gavo vadovauti generolas, švietimo – pedagogas, energetikos – energetikos mokslų absolventas. Visur vadovavo tik ekspertai, savo srities žinovai, niekas nesikišo ten, kur neišmano. Kiek sudėtingiau buvo tik su premjero pareigybe, bet ir čia rasta išeitis – uždrausta būti ministru pirmininku fizikams.

Kas dar svarbiau – išmintingieji išrinktieji, pateisindami rinkėjų viltis ir lūkesčius, įkūrė net specialią Rūpinimosi paprastais žmonėmis ministeriją. Sakykit, ar girdėjot kada nors bent kuklų pasiūlymą, aš jau nekalbu apie praktinį įgyvendinimą, turėti tokią ministeriją pas mus?! Taigi, išvadas darykite patys.

Ypatingiausias dalykas Lietuvijoje buvo jos ekonominė politika. Ja tiesiog idealiai buvo vykdoma tai, ko daryti niekaip nebuvo įmanoma priversti piktavališkos vyriausybės Lietuvoje.

Visų pirma, lietuviečiai atsegė savo valiutą, litutį, nuo Australijos dolerio (su Australija ir keliomis kitomis šalimis Lietuvija buvo sudariusi bendrą rinką) ir leido jos kursui laisvai klostytis rinkoje. Kaip ir tikėtasi, litučio kursas smarkiai krito ir šalies ekonomika sulaukė permainų. Eksportas ėmė kilti kaip ant mielių, nes užsieniečiams Lietuvijos prekės jų valiuta atpigo. Lietuviečiams beveik visas importas tapo nebeįperkamas, kas vėl išėjo į gera vietos verslui, nes buvo galima imtis anksčiau importuojamų produktų gamybos. Veiklūs verslininkai pradėjo gaminti ne tik lietuvietišką dantų pastą ir kvepalus, bet ir įvairius prietaisus, įrengimus (su Fortūnos pagalba, tiesa) ir net kompiuterius. Pramonė diversifikavosi tiesiog bežiūrint!

Šitaip nacionalinis ekonominis suverenumas iškart padidėjo. Šalis tapo mažiau priklausoma nuo tarptautinių korporacijų, daugiau reikiamų produktų ėmė gamintis pati.
Žymūs Lietuvijos politiniai veikėjai – Meselka, Kuoka, Kražulis, Plumbys – šventė savo idėjų pergalę, imta ruoštis jų paminklų statymui.

Tiesa, besiplečiančiai savai gamybai būtinai reikėjo įvairių užsieninių detalių, priedų, medžiagų, todėl teko susitaikyt su tolesniu litučio kurso kritimu, keičiant jį į dolerius ir eurus, o dėl to – kelti kainas lietuvietiškiems kompiuteriams ir kitoms prekėms.

Kainoms augant teko didinti atlyginimus visiems viešojo sektoriaus darbuotojams, galų gale kelti ir pensijas. Privatus sektorius buvo priverstas daryti tą patį. Todėl infliacija iš dviženklės pasidarė triženkle, ekonomika destabilizavosi ilgam, o tai galop visiškai atbaidė užsienio investuotojus. Dalies tos šalies ekspertų nuomone, tai dar labiau sustiprino šalies ekonominę nepriklausomybę nuo vien viršpelnių besidairančių transnacionalinių korporacijų.

Lietuvijos valdžia atsižvelgė ir į įžvalgiausios publikos reikalavimus nemažinti išlaidų krizės metais, palaikyti visuminę paklausą, kai gamyba ir taip smunka. Todėl biudžeto deficitinio finansavimo politika buvo tęsiama. Šalis pademonstravo savo suverenumą tiesiog Bendrosios rinkos ir Tarptautinio valiutos fondo panosėje! – nes šie įkyriai siūlė karpyt išlaidas ir veržtis diržus visiems žmonėms. Tiesa, skolinimasis brango, valstybės pajėgumu aptarnauti skolas kapitalo rinkos ėmė nebepasitikėti, teko žadėti vis didesnes ir didesnes palūkanas. Galų gale užsienis išvis nustojo skolinti Lietuvijai ir tada ji, jau trečią kartą, parodė, kad yra tikrai suvereni – paskelbė, kad skolų negrąžins, o jei kas nori, kad grąžintų, tai turi jai dar paskolinti dvidešimt milijardų ir sutikti grąžinimo laukti 50 metų. Šalyje net praūžė solidarumo su vyriausybe mitingai su plakatais „Nepasiduosim finansinei okupacijai!“.

Toliau įvykiai paspartėjo Teko atsispausdinti daugiau savų pinigų... Dėl to prekių kainos pašoko tiek, kad daliai šalies gyventojų tapo nebeįkandamos ir gamyba ėmė stoti. Nedarbas pasiekė 40 procentų. Vyriausybė išleido įstatymus, draudžiančius kelti kainas virš jos nustatyto lygio. Dėl to žlugo daugelis bendrovių, nedarbas pašoko iki 80 procentų. Tada vyriausybė uždraudė atleisti žmones iš darbo - ir bankrutavo visos likusios įmonės. Padėtis tapo tiek sunki, kad teko net prašyti Jungtinių Tautų paramos atsiunčiant maisto ir krepšinio kamuolių. Be to, įvyko didelė politinė nelaimė – gynybos ministrui skrendant nacionalinės pramonės sumontuotu lėktuvu šis subyrėjo į gabalus ir tai atsitiko tiesiai virš parlamento. Teko skelbti naujus rinkimus.

Blaiviai vertindama padėtį vyriausybė pasiūlė visiems keltis į Australiją; už paskutinius iždo pinigus ji pasamdė keleivinius laivus ne tik sau, bet ir visiems dar likusiems salos gyventojams, šitaip paskutinį sykį pabūdama atsakomybės ir principingumo pavyzdžiu savo ištikimiems tėvynainiams.

Dabar Lietuvijos valstybės nebėra. Gaila, žinoma. Tolesnis jos egzistavimas būtų atnešęs dar daug neįkainojamos patirties, tos šalies raida taptų itin vertingu pavyzdžiu socialinius mokslus studijuojantiems jauniems žmonėms (ko nepasakysi apie Lietuvos ekonominę politiką). Jos pademonstruotas ekonominio suverenumo pavyzdys ilgai tarnaus būsimoms vyriausybėms visuose žemynuose kaip mokomoji medžiaga.

P.S. O pati Lietuvijos vyriausybė tebegyvuoja. Ji 99 metams išnuomojo ištuštėjusią ir krūmais beapaugančią salą Kinijai, kuri čia įkūrė daugybę žemės ūkio ir pramonės įmonių. Kiniečiai patys ją vadina antruoju Hong Kongu. Nuomos mokestis leidžia Lietuvijos vyriausybei gyvuoti neterminuotai, retkarčiais surengiant kongresus, šventes ir prisiminimų vakarus, telkiant tėvynainius, išsibarsčiusius jau įvairiuose žemynuose ir gausinančius kitų tautų turtą ir kultūrą. Su vyriausybe egzilyje Lietuvija politine prasme lieka suverenia valstybe, ir vienintelė jos problema yra ta, kad pasaulio piktosios jėgos sutrukdė jai deramai įgyvendinti ekonominio nepriklausomumo idėjas.

Jonas Čičinskas
Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.

delfi.lt
Komentarai
#1 | Vytenis Sysas · 2012.12.15 07:43:48
čia tikriausiai labai juokinga Smile
#2 | Rimas Plevokas · 2012.12.19 12:46:34
Pats esi beširdis! Čia graudi istorija! Angry
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba užsiregistruoti.

Nėra reitingų.



<< straipsniai pagal kategorijas (autorius) >>

<< straipsniai pagal datas >>