2017.11.18 05:04:00
Narių Apklausa
Kokia žymiausia pasaulio kompanija?





















Kad galėtum balsuoti, turi prisijungti.

Apklausų Archyvas
Prisijungti
Vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai Slaptažodį?
Prašyk Naujo!.
Prisijungę Vartotojai
· Prisijungę Svečiai: 1

· Prisijungę Nariai: 0

· Iš Viso Narių: 2,720
· Naujausias Narys: JeffreyGeerjexT
I.Šimonytė: Miegokite ramiai, daktare Algirdai Butkevičiau – kitai Vyriausybei teks rūpintis jūsų valdžios išleista skola (2012-05-16)
Suprantamas noras įtikti rinkėjams, tačiau nuvilia nepamatuotas populizmas, kurį pasitaiko skleisti ir socialdemokratų lyderiui, buvusiam finansų ministrui, ekonomikos mokslų daktarui Algirdui Butkevičiui. Gegužės 7 d. dienos komentare jis teigia, kad „šie metai yra rekordiniai skolinimosi mastais, visi pinigai panaudojami senesnėms skoloms grąžinti ir didėjančioms biudžeto skylėms lopyti“. Taip pat teigiama, kad „be atokvėpio skolinantis užsienyje ir vidaus rinkoje valstybės skolos problema nusikratoma ir ji paliekama būsimai Vyriausybei“.

Pirmiausia, rekordiniai skolinimosi mastais buvo 2009-ieji metai, kai dėl pasaulinės finansų krizės išryškėjus struktūrinėms Lietuvos viešųjų finansų problemoms (tikrasis biudžeto deficitas iki krizės maskavosi „buminėmis“ pajamomis, gaunamomis iš ūkio perkaitimo), viešųjų finansų deficitas pasiekė 9,4 proc. BVP. Tiek dėl didelio deficito, tiek dėl beveik penktadaliu sumažėjusio BVP, skolos santykis su BVP pasiekė beveik 29,4 procento, nes niekas turbūt nesiginčija, kad santaupų (rezervo) deficitui finansuoti 2008 m. gale nebūta, nors kažkur teko skaityti, kad ankstesnė Vyriausybė šiai paliko „rezervus“.

Į juos buvo įskaičiuoti centrinio banko rezervai, tarsi nebūtų per 20 metų išmokta, kad turime valiutų valdybą, o centrinis bankas vyriausybės finansuoti neturi teisės. Taigi, dar labai didelis klausimas, kuri Vyriausybė kuriai iš tikrųjų užkrovė skolos didėjimo problemą.

Priežasčių painiojimas su pasekmėmis yra apskritai labai tipiškas viešųjų vertinimų požymis. Antai vienas vertintojas neseniai išdėstė savo diagnozę – finansų sistema nežlugo ir nebankrutavome tik todėl, kad Vyriausybė daug ir brangiai skolinosi. Dar negirdėjau, kad kas potencialiam bankrotui pultų skolinti (išskyrus TVF, žinoma). Tai skolintis galėjome tik todėl, kad finansų sistema nežlugo.

Žinoma, mąstant teoriškai ši Vyriausybė galėjo 2009 m. trečdaliu drožti per visas išlaidas, jas sugrąžindama į 2006-uosius, kur grįžo pajamos. Drįstu priminti, kad į praeitį sugrįžo tik valstybės tarnybos darbo užmokestis ir krašto apsaugos finansavimas. Kitos išlaidos (pensijos, išmokos, viešojo sektoriaus algos) daugiausia patyrė tik neseno „padidėjimo sumažėjimą“.

Keisčiausia, jog tuo metu, kai 2009 metais Vyriausybė, pildama vandenį ant opozicijos malūno, visomis išgalėmis mažino viešųjų finansų deficitą, siekdama kuo mažesnio skolos augimo, minėtoji opozicija nuoširdžiai ir sutartinai siūlė, kaip mokė J.M.Keynesas, „skatinti ekonomiką ir vidaus vartojimą“ dar didesniu deficitu (nes daugiau be ES lėšų, kurių įsisavinimu ir taip lenkiame kitas Europos Sąjungos šalis, skatinti nelabai yra kuo), visiškai nesijaudindama dėl dar spartesnio skolos augimo. O kai skolos augimas ėmė menkti ir stabilizuotis, pradėjo nepaliaudama dėl jo sriūbauti.

Taigi, prisiminkime, kad Lietuvos viešųjų finansų deficitas nuosekliai mažėja: nuo 9,4 proc. BVP 2009 metų pabaigoje, iki 5,5 proc. BVP 2011 metų pabaigoje ir iki planuojamų 3 proc. BVP šįmet. Vadinasi, „biudžeto skylė“, skirtingai nei rašo A.Butkevičius, kasmet mažėja, o ne didėja, ir ne tik santykinai (procentais nuo BVP), bet ir absoliučiai (milijardais litų) – jeigu netikite Finansų ministerija ar Statistikos departamentu, kaip dabar madinga tarp kai kurių ekonomikos daktarų ir profesorių, pasitikrinkite Eurostate.

Mažėjant deficitui, mažėja ir naujo skolinimosi apimtys – 2009 m. Lietuva skolinosi – beveik 14 mlrd. litų, 2011 m. – skolinimosi poreikis buvo kiek daugiau nei 6 mlrd. litų. Šiemet skolinimosi poreikis siekia apie 10 mlrd. litų, o du trečdalius šios sumos sudarys ankstesnių skolų išpirkimas. Taigi, grįžtant prie A.Butkevičiaus abejotinos minties apie „skolų nusikratymą ir palikimą būsimai Vyriausybei“ dera prisiminti, kad šiais metais Vyriausybės skolinimosi poreikį labiausiai lėmė tai, kad Lietuvai tuoj tuoj reikės išpirkti 2002 m. išleistą ir 2006 m. papildytą 1 mlrd. eurų vertės euroobligacijų emisiją.

Kitais metais reikės išpirkti 2003 m. išleistą ir 2004 m. papildytą dar vieną milijardo eurų euroobligacijų emisiją. 2016 metais Lietuva išpirks 2005 m. išleistą ir 2006 m. papildytą euroobligacijų emisija (taip pat 1 mlrd. eurų vertės).

Taigi, vertinant būsimos Vyriausybės potencialios kadencijos trukmę (2013–2016 metai) didesnę dalį tą laikotarpį refinansuotinos užsienio skolos (daugiau nei 7 mlrd. iš beveik 13 mlrd. litų) sudaro būtent 2003–2006 metais išleistų emisijų išpirkimai.

Galima būtų pridurti, kad visos minėtos lėšos buvo pasiskolintos ekonomikos augimo (nominaliais dydžiais – net dviženkliais skaičiais) laikotarpiu, kai nepaisant įspūdingo ūkio augimo buvo tvirtinami ir vykdomi chroniškai deficitiniai biudžetai, o ne kaupiamas rezervas.

Tad opozicijai, pretenduojančiai į valdžią, nėra ko labai jaudintis – daugiausia teks rūpintis savo išleista skola. Net jeigu pretenduojate į dvi kadencijas, laikotarpis po 2016 metų irgi neatrodo gąsdinančiai, o didžiausias išpirkimas (5 mlrd. litų) – 2020-aisiais, tikrai spėsite pasiruošti. Bet gali atsitikti ir taip, kad tais metais pagal „krizių ciklo“ kalendorių Vyriausybei vėl vadovaus ir išpirkimu gaus rūpintis Andrius Kubilius.

Kalbant apie valstybės skolos lygį – Finansų ministerijos duomenimis, planuojama skola pagal Mastrichto kriterijų 2012 metų pabaigoje sudarys 40,2 proc. BVP. Ji buvo, yra ir, tikiuosi, išliks viena žemiausių ES. Šie skaičiai tolimi nuo p. A.Butkevičiaus pateikiamų 46 procentų, kurių kilmė nežinoma.

Jeigu per artimiausius tris metus, kaip reikalauja Fiskalinės drausmės įstatymas, viešieji finansai taps subalansuoti, skolos santykis su BVP sumažės iki 35 procentų, o subalansavus viešuosius finansus atsiras prielaidos ir nominaliam skolos mažėjimui. Nuosekliai mažinant deficitą, kasmet pagrindinę dalį skolinimosi poreikio sudarys ankstesnių skolų refinansavimas.

Todėl ir vėl opozicijai nėra ko jaudintis – bendras skolinimosi poreikis 2013-2016 neturėtų būti daug didesnis nei 5–7 mlrd. litų per metus ir rinkoms Lietuva su savo maža skola ir stabilia finansų politika, tikėtina, atrodys pakankamai simpatiškai, kad tuometinis finansų ministras pajėgtų įvykdyti refinansavimo uždavinį.

Dar kartą apie tai, kam naudojamos skolintos lėšos. Kol mūsų nacionalinis ir „Sodros“ biudžetai yra deficitiniai skolintomis lėšomis lopoma ta išlaidų dalis, kuri viršija pajamas. Tai reiškia, kad skolintos lėšos naudojamos visoms valstybės teikiamoms viešosioms paslaugos, įskaitant švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitas sritis.

Tarp šių išlaidų – ir pensijos, ir atlyginimai mokytojams, policininkams, gydytojams, bibliotekininkams. Turbūt jau nebereikia priminti, kad apie 70 procentų viešųjų išlaidų atitenka socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai ir švietimui. Būtų daug nuoširdžiau, jeigu raudų apie „praskolintą Lietuvą“ autoriai pasakytų, kurią konkrečiai iš šių sričių jų Vyriausybė yra pasirengusi finansuoti mažiau, kad skola nedidėtų.

2008-2009 metų finansų krizė dar kartą įrodė, kad skolos dydžio dinamika tiesiogiai priklauso nuo ilgametės finansų politikos, kur pranašumą neabejotinai turi šalys, kurios laikosi fiskalinės drausmės, vertindamos ją kaip mokesčių mokėtojų turtą.

Nepaliauja stebinti, kai šeštas pagal mažumą ES Lietuvos skolos lygis imamas lyginti su Estijos ar Bulgarijos skolos lygiu, kurie yra mažiausi ES, visiškai atsiribojant nuo ikikrizinės elgsenos skirtumų. Lietuva nuo Estijos skiriasi tuo, kad mūsų šalis niekada neturėjo bent subalansuotų finansų, jau nekalbant apie perteklių.

Mes nuolatinį deficitą net ir ekonominio pakilimo laikais lopėme skolintomis lėšomis, o estai kaupė perteklių ir dėjo jį į rezervą, be to, į pasaulio ekonomikos skersvėjus ėmė reaguoti dar 2008 m. pradžioje. Mėgėjams sakyti, kad šios Vyriausybės politika „sugriovė Lietuvos ūkį 2009 m.“, todėl ir atsirado deficitas, derėtų prisiminti, kad Estijos ūkis ėmė smukti dar anksčiau ir kumuliuotas smukimas buvo didesnis, nors ten nebuvo A.Kubiliaus Vyriausybės, bet perviršinis deficitas „neatsirado“.

Estijos skola per krizę padidėjo minimaliai, nekalbant jau apie tai, kad ji iš viso yra mažiausia Europos Sąjungoje. Vadinasi, priežasčių reikia ieškoti praeityje, o ne dabartyje. Gal kokią įtaką turi ir tai, kad Estijoje nebuvo kairiosios Vyriausybės. Nors sunku taip teigti – vieni ryškiausių pasaulio finansų istorijoje biudžeto drausmės apologetų buvo Švedijos socialdemokratai, patys skaudžiai išmokę Švedijos bankų krizės pamokas dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Minėta krizė taip pat parodė, kad „nepavojingo“ dydžio skola greitai gali virsti nepakeliama ir žalinga ekonomikos augimo potencialui. Lietuvos skola (pagal santykį su BVP) per 2009 metus užaugo beveik dvigubai, prireikė dar dvejų metų jai stabilizuoti.

Todėl Lietuvai reikia laikytis griežtesnių nei Mastrichto kriterijai – nuosekliai turime siekti subalansuotų viešųjų finansų, kadangi gyvendami net ir pagal minimalią leistiną 3 proc. deficito normą greitai pasiektume ir 60 proc. BVP skolos lygį. Pastarųjų metų pamokos ne tik mums, bet ir visai Europai priminė fiskalinės drausmės svarbą – jeigu kuo didesniu deficitu paremto augimo kelias, kurį dar neseniai rekomendavo Lietuvos opozicija, būtų teisingas, Graikija ar Portugalija šiandien būtų sėkmingiausiai su krize susidorojusios ES šalys.

LSDP turbūt „gimė su marškinėliais“ – daugumos šiandien atrandamų amerikų turbūt netektų girdėti, jeigu eiliniai Seimo rinkimai būtų vykę ne 2008-ųjų, o 2009-ųjų gale ir visą krizės smūgį būtų tekę prisiimti ankstesnei Vyriausybei.

Tačiau pavyko jaukiai išsėdėti visą kadenciją naudojantis į rankas plaukiančiu laimikiu – kritikuoti Vyriausybę, kurios sprendimai niekam nepatinka, abstrakčiais pamintijimais apie ekonomikos skatinimą ir darbo vietų kūrimą.

Reitingai atrodo gražiai ir daug žadančiai, viešųjų finansų betvarkė aptvarkyta, ūkis vėl auga – gali būti, kad bus smagu ir vėl raškyti praeities ir dabarties vaisius po metų kitų. Taigi, „jamam“?
Žinoma, avansu reikia padejuoti dėl „sunkaus palikimo“. Būsiu nuoširdi bent aš – aš pavydžiu būsimam ministrui jo darbo sąlygų skolos klausimais: mažėjančio ir sklandžiai išdėstyto skolų grąžinimo, nuo 2014-ųjų metų mažėjančių skolos valdymo išlaidų, kurias reikia atidėti biudžete. Bet vieno dalyko aš jam nepavydžiu – rizikos, kad gyvenimo gerėjimas taip sujauks sprendėjų galvas, jog deficito mažinimu ir biudžeto subalansavimu net nebekvepės.

Tada „vaizdelis“ bus mažiau malonus. Taigi p. A.Butkevičiui dėl esamos skolos ypatingai nerimauti nėra ko – jeigu nepagaus pajamomis nepridengto išlaidavimo šišas, skola kitai Vyriausybei bus daug mažesnis galvosopis nei buvo šiai. Jeigu galiu duoti patarimą, patarčiau nerimauti dėl daug svarbesnių dalykų – kad dosnūs rinkiminiai pažadai netyčia netaptų tikrąja problema.

Publikuota: 2012 gegužės 15d. 12:37 Autorius: Ingrida Šimonytė / 15min.lt

http://www.15min.lt/naujiena/spausdinti/ziniosgyvai/nuomones/ingrida-simonyte-miegokite-ramiai-daktare-algirdai-butkeviciau-kitai-vyriausybei-teks-rupintis-jusu-valdzios-isleista-skola-18-218787/
Komentarai
#1 | Rimas Plevokas · 2012.05.30 01:49:18
Profesionalus tekstas!

"...šiais metais Vyriausybės skolinimosi poreikį labiausiai lėmė tai, kad Lietuvai tuoj tuoj reikės išpirkti 2002 m. išleistą ir 2006 m. papildytą 1 mlrd. eurų vertės euroobligacijų emisiją.

Kitais metais reikės išpirkti 2003 m. išleistą ir 2004 m. papildytą dar vieną milijardo eurų euroobligacijų emisiją. 2016 metais Lietuva išpirks 2005 m. išleistą ir 2006 m. papildytą euroobligacijų emisija (taip pat 1 mlrd. eurų vertės)."
Kažin kas toks čia dar nesant Kubiliui valdžioje tiek prisiskolino? Angry
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba užsiregistruoti.

Nėra reitingų.



<< straipsniai pagal kategorijas (autorius) >>

<< straipsniai pagal datas >>